Greit Vėlinės – diena,
Kai mirusieji mus aplanko…
O jų daugėja vis kasmet,
Žiūriu, kaip kapinės nusitiesė į lauką…
Ir ten, ir čia žvakelės dega –
Sujungia protėvių dvasias,
Kai stovime kalnely,
O varpas gaudžia
Ir smėlio kauburėlis toks birus,
Kad atmintį užpusto
Vėjo gūsis… ji trumpa –
Vos kelios kartos…
(Ona Baliukienė)
Išskrenda paukščiai, krinta pageltę lapai, lietus žmonėms nugarą skalbia, šiurena rudens vėjyje šalnos pakąsta, pavytusi žolė. Vis ilgėjančios naktys dar labiau paryškina rudenišką liūdesio nuotaiką..
Artėja viena iš prasmingiausių rudens švenčių – Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Daugelis žmonių aplanko artimųjų kapus, dalinasi meile su savo išėjusiais artimaisiais, su greta jų artimųjų besiilsinčiais, pamirštais, apleistais žmonėmis. Uždegdami žvakutes, suteiksime mirusiems pagarbos, meilės, dėmesio.
